Apie atsakomybes ir blogas emocijas. Kaip nereikėtų prisiimti to, kas ne tavo – tiesogine ir perkeltine prasme. Ok, laikai gal ir nėra geriausi, saulės mažai, gyvo bendravimo irgi, dauguma esam pavargę, bet vis tik būtų neprošal „susirinkti“ save ir pasistengti tų susikaupusių emocijų nespjaudyti į visas puses. Nes galima ant ko nors pataikyti. Žinoma, pasikalbėti su kuo nors apie tai, kas neramina/vyksta gyvenime visada galima (man šiuo atveju labai padeda psichologė) ir netgi reikia, gal tada būtų mažiau blogų emocijų sprogimų aplink.
Aš esu empatiškas žmogus ir ypač dabar pastebiu, kaip kai kurie tuo piknaudžiauja. Dažniausiai tai mane priverčia jaustis blogai, nepatogiai, lyg tai aš būčiau atsakinga už jų jausmus. Tik čia save susistabdau ir paklausiu – ar tikrai? Sau vis primenu: “Not everything that weighs you down is yours to carry”.
Suprantu, kad turiu išmokti būti su kitų nenuotaika, nepulti jos taisyti ir nepriimti to asmeniškai, net kai tai yra mano artimas žmogus. Tiesiog tai ne mano valioje. Ir mokausi. Nes ne visiems dienos būna vienodai geros ir ne visi turim vienodas patirtis. Šventės dar tik ateina, bet aš jau dabar noriu palinkėti sau ir Jums šiek tiek sustoti, įkvėpti, iškvėpti ir padėkoti už gyvenimą.
