Į pasimatymą save kviečiu bent kartą per savaitę. Nors meluoju. Kasdien. Kartais skiriu vos 10 min. pabūti TIK SU SAVIMI. Kartais – visą dieną. Darau pagal jausmą. Arba susiplanuoju kelionę viena pati į kokį nors Europos miestą (kas mane sekate ilgiau, žinote, kad labai myliu keliauti viena). Atsimenu, kai pirmą kartą keliavau viena ir pasidalinau tuo su Jumis – viena sekėja man uždavė klausimą: “O Tu taip nemyli savo šeimos ir draugų, kad keliauji viena?”
Iš pradžių, supykau. Kaip galima šitaip pagalvoti? Bet po to supratau, kad mes visi esame labai skirtingi, augome skirtingose aplinkose, buvome skirtingai auklėjami, o po to ėmė ir atsitiko gyvenimas. Ir kas vienam norma – kitam nesuprantami dalykai. Niekam nieko nebandau įrodinėti. Jau greičiau savo pavyzdžiu tiesiog padrąsinti ir įkvėpti kitus. O kai žmonės išgirsta mano žinutę – tai juos paliečia. Smarkiai. Ir tai man yra didžiausia dovana.
Todėl, jeigu ir Jums kyla toks pat klausimas, tai atsakymas būtų paprastas – pirmiausia aš myliu save. Nes man atrodo, kad ko pats neturi – to negali duoti kitam. Yra tokia afrikietiška patarlė: “Būk atsargus, kai nuogas žmogus siūlo tau savo marškinius”. Ir taip yra visose gyvenimo situacijose. Išmokau štai ko: nepriimti asmeniškai nieko, ką daro kiti žmonės. Net kai tai liečia mane asmeniškai: kai kažkas manimi abejoja, nepalaiko, bando pažeminti, įžeisti, nemoka išreikšti savo jausmų ir daug kitų dalykų. Tai jų problema, ne mano. O mes kartais kaip kempinės – sugeriam viso pasaulio netobulumą. Betgi aš ir pati nesu tobula.
Tai va, apie tuos pasimatymus ir laiką su savimi. Jau patikrintas dalykas ir tikrai veikia. Kai chaosas galvoje ir gyvenimas atrodo slysta iš po kojų, aš tiesiog sustoju (kad ir toms 10 minučių) – nes suprantu, kad pamiršau skirti sau dėmesio. Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti savanaudiška, nes mes buvom mokyti kitaip (bent jau aš). Pirmiausia galvoti apie kitus, o tik po to apie save. Tik visur yra ribos. Dabar kai pagalvoju, mokykloje aš puikiai išmokau Pitagoro teoremą, kurios daugiau niekad niekur gyvenime taip ir nebepanaudojau, o va kaip kurti santykį su savimi nežinojau iki 25 metų, kol nesusirgau depresija. Tada jau neturėjau kur dėtis. Buvo tik viena išeitis – pasisodinti save prie stalo ir… Susipažinti iš naujo.
Jau esu sakiusi, kad viskas pasikeitė tada, kai pradėjau galvoti, kaip su manim elgtųsi geriausia draugė vienoj ar kitoj situacijoj? Taip ir aš pati pradėjau su savimi elgtis – sau tapau geriausia drauge. O geriausias drauges mes juk kviečiam susitikti, tiesa? Nes jos mums yra brangios ir svarbios. Mums rūpi, kaip joms sekasi, kas vyksta jų gyvenime, kokias patirtis jos išgyvena, kas skaudina, kas džiugina, ką naujo atrado/sužinojo, su kuo susipažino ir kur pirko tą gražią suknelę.
Todėl pasimatymai su savimi, man leidžia savęs paklausti tų pačių klausimų. Ir kartais užtenka visai nedaug, kad vėl atrastum tą ryšį su TIKRĄJA AŠ. Tik tai reikia puoselėti nuolat. Už tai iš visos širdies linkiu mažiau dairytis į kitus, išgirsti save ir kartais… Su savimi nueiti išgerti kavos arba išvažiuoti į kelionę. Tam nereikia laukti ypatingos progos. Nepatikėsit, kokių pokyčių sulauksit. O pabaigai parašysiu angliškai: “One day I decided I was gonna choose me. I haven’t looked back since.”