Pirmasis šokis (jums) įvyko vakar ir nors mes jį išgyvenom žymiai anksčiau ten, Buenos Airese, žiūrint viską TV ekrane jaudulys toks pat, kaip prieš kiekvieną pasirodymą stovint ir laukiant, kol Mindaugas Stasiulis ištars mūsų vardus ir pakvies į sceną.
Tango man visada buvo vienas iš gražiausių šokių, todėl dar sunku patikėti, kad svajonė šokti išsipildė ir dar tokiu formatu – su nuostabiausiu partneriu, mokytoju, profesionalu ir dabar jau my amigo forever Juan Pablo Bulich.
Kažkas nepaprasto ir visiškai unikalaus. Tarsi trumpas pabėgimas iš realybės į nuostabiausią filmą, kurį dabar jau visi kartu galime stebėti (o mes iš naujo jį išgyventi) kiekvieną sekmadienį 19:30 per TV3.
Ir nesvarbu, kad repetuodavome po 12 (ir daugiau) valandų per dieną prie +35, paruošti vieną šokį turėdavome vos 24h, nuolat vyko filmavimai ir miegui beveik nebuvo laiko, šitą patirtį prisiminsiu kaip patį gražiausią gyvenimo nuotykį, kuris padovanojo ne tik tikras emocijas, naujus draugus, norą toliau šokti tango, bet ir nepamiršti vis uždėti pirštus ant pulso ir pasitikrinti ar judu tinkama linkme. Visada prisiminsiu pokalbį su mama ir jos palinkėjimą prieš pat antrą mūsų su Juan pasirodymą: “Šok taip, tarsi šoktum gražiausią savo gyvenimą”. Šitą frazę įsidėjau tiesiai į širdį ir galvoju, kad ji reziumuoja visą mano buvimą projekte.
Dar kartą ačiū prodiuseriams, ypač Laurynui Šeškui ir Daliai Ramančauskaitei, kad mane pasirinkot ir įteikėt gražiausią dovaną tiesiai į rankas. Visai filmavimo komandai, kurie, odievai, yra visiški profai (žemai lenkiu galvą!). Ir visiems, kurie mus lydėjo ir prisidėjo savo talentais, padrąsinimo žodžiais, prisilietimais, patarimais ir darė viską, kad kiekviena pora šoktų tuos gražiausius savo gyvenimus.
And one more thing – tango has the potential to bring out the best in each of us, at least while in the Juan’s embrace :)))
